Skip to main content

„Vienas gražiausių dalykų, ką gali daryti žmogus mirties akivaizdoj, yra dainuoti“

Eglei ir Rokui Kašėtoms persikraustyti gyventi iš Vilniaus į Krokšlio kaimą Dzūkijoje atrodė natūralu ir beveik neišvengiama: Rokas tai vadina repatriacija, kadangi Šilų Dzūkijoje gimė ir praleido vaikystę, o Eglė pasakoja, kaip dar vaikystėje lyg nežinia iš kur pasirodė jos meilė folklorui, o ypač – Dzūkijos krašto. Gyvenimas kaime Kašėtoms nereiškia vien tik mažesnio skubėjimo – tai dar didesnis atsigręžimas į tradiciją, procesus, kurie baigia išnykti kartu su kaimu, o kartais ir paskutinė galimybė juos išsaugoti.

Migracijos krizė prie Baltarusijos sienos vos už kelių kilometrų ir karo Ukrainoje kontekstas Kašėtoms leidžia atsigręžti į tai, kaip kaimo bendruomenei yra arba buvo įprasta išbūti skausmą ir netektį. „Būtent Dzūkijoje ir buvo gaji raudų tradicija. Rauda man irgi labai labai gražus dalykas, kuris, deja, baigia pasitraukti iš atsisveikinimo su mirusiuoju ritualų. Aš raudojimą pavadinčiau tiesiog emocijų paleidimo technika. Tai yra spontaniškas, nuoširdus savo jausmų išdainavimas paprasta, vos kelių garsų melodija. Raudodavo, aišku, daugiausia moterys netekties akivaizdoj, dažniausiai per laidotuves, per šarvojimą, kai jau yra susirinkę kiti žmonės. Kai susiduriama su mirtim, raudojimas padeda neuždaryti netekties jausmo kažkur viduje, ką mes dabar dažnai matom. Pavyzdžiui, šarvojimo metu mirusiojo artimieji dažniausiai nei verkia, nei rauda, o tiesiog atsakingai sėdi, nes jie turi viskuo pasirūpint. Verkiantiems juk dažnai dabar sako: „Nu baik baik baik, einam į kambariuką, ko nors tau įpilsim“, – pasakoja Eglė.

Publikacijoje galite ne tik skaityti ir pamatyti fotografijas iš kaimo gyvenimo, į kurį buvo iškeistas skubantis Vilnius, bet ir išgirsti, kaip dzūkų dainavimo tradiciją tęsia Rokas ir Eglė.

Only members who have access to this post can read and write comments.