Skip to main content

Susitaikymas po konflikto ar susitaikymas su konfliktu?

„Juokinga, kad kadaise aš buvau karys, o dabar esu taikdarys”, – sako bosnis Ervin Blažević, per Bosnijos karą kalėjęs Trnopolje koncentracijos stovykloje ir kariavęs Bosnijos armijos gretose, o vėliau, sugrįžęs į savo gimtąjį Kozaraco miestą, trisdešimt savo gyvenimo metų paskyręs bendruomenę telkiančioms veikloms.

Kozaracas yra dabartinėje Serbų Respublikoje (1992 metais susikūrusioje, o 1995 metais oficialiai suformuotoje serbiškoje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje). Sutelkti jo bendruomenę net ir praėjus trisdešimčiai metų po karo nėra lengva – etninio ir religinio susiskaldymo ir karo nusikaltimų neigimo šaknys Serbų Respublikos dalyje yra ypač gilios, ir net žmonės, nuoširdžiai besistengiantys susitaikyti, tarpusavyje sunkiai randa sutarimą, kaip turėtų tai daryti.

Fiziškai pasibaigęs karas žmonių galvose gali tęstis dešimtmečius – ne tik per traumas ir prisiminimus, bet ir per šeimos skiepijamas idėjas ir vertybes. Kaip nustoti suktis neapykantos rate, kai nesi gavęs atsiprašymo, savo skriaudėjus sutinki gatvėje, o susitaikymo iniciatyvos kartais labiau skaido nei taiko?

„Mes negalime visą laiką būti užstrigę 1992-uosiuose. Tu privalai ištrūkti, privalai gyventi. Taip pat mes privalome būti atsargūs ir neperleisti savo traumos savo vaikams. Aš sakau savo vaikams ne „jie žudė mus“, o „jie žudė nekaltus žmones“, nes jeigu tu vaikus išmokysi, kad jie žudė mus, rytoj mūsų vaikai eis su jais kovoti“, – sako Ervin.

Kviečiame skaityti rugpjūtį į Kozaracą nuvykusios Melitos Vilkevičiūtės tekstą „Susitaikymas po konflikto ar susitaikymas su konfliktu?“.

Only members who have access to this post can read and write comments.